Kaip klausytis, o ne tik laukti eilės

Kaip klausytis, o ne tik laukti eilės prasideda nuo paprasto pastebėjimo: atsparumas nėra kietumas. Tai gebėjimas grįžti, kai diena buvo sunki, ir likti šalia kitų, kai patiems nesinori kalbėti.

Domus Solis praktikoje tai reiškia trumpus, kartojamus žingsnius. Vienas klausimas sau, vienas pokalbis su žmogumi, kuriuo pasitikite, ir viena riba, kurią pasakote ramiai.

Jei skaitote pirmą kartą, užtenka vienos pastraipos. Grįžkite prie jos po savaitės ir pasižiūrėkite, kas pasikeitė ne teorijoje, o jūsų dienoje.

Klausymasis kaip įgūdis

Daugelis mūsų klausomės jau galvodami, ką atsakysime. Tikras klausymasis prasideda tada, kai leidžiame sau nežinoti atsakymo. Pratimas paprastas: kitą kartą kalbėdamiesi su artimu žmogumi, pabandykite po jo žodžių palaukti tris sekundes ir užduoti vieną patikslinantį klausimą, užuot pasakoję savo istoriją. Iš pradžių tai atrodo nenatūralu, bet pašnekovas beveik visada pajunta skirtumą – ir pokalbis pasuka gilyn, o ne į šoną.

Šis tekstas – ne receptas, o pokalbio pradžia. Kiekvieno žmogaus situacija skirtinga, todėl kai kurie pasiūlymai jums tiks iš karto, o kitus reikės pritaikyti. Jei jaučiate, kad sunkumai užsitęsė ir patiems susitvarkyti nepavyksta, nedvejodami kreipkitės į psichologą ar šeimos gydytoją – pagalbos prašymas taip pat yra atsparumo dalis.